Pragiedruliai

Agnė Bagdžiūnaitė – menininkė, kuratorė, tyrėja. Savo praktiką ir tyrimus grindžia žmonių istorijos, feministinės etnografijos metodologijomis ir socialinės reprodukcijos teorija. Ji yra atlikusi keletą Lietuvos darbo istorijos tyrimų, daugiausia dėmesio skirdama moterų darbui ir tekstilės pramonei. Šių metų rugsėjo mėnesį Agnė Bagdžiūnaitė atidarė parodą Kauno paveikslų galerijoje „Moterų balsai. Istorijos iš Kauno tekstilės industrijos“.

Agnė Bagdžiūnaitė „Art ar neart?“ rezidencijos metu atliko tyrimą tema „Panevėžio industrinė praeitis šiandien“. Tirdama Panevėžio pramonę ir industriją bei jos istoriją menininkė darė sąsajas su šiandieniniais industrializacijos procesais kaip skaitmenizacija, dirbtinis intelektas ir kitos technologijos. Tyrimo metu buvo svarbu nuosekliai išanalizuoti Panevėžio miesto industrinį identitetą naudojantis miesto instituciniais resursais kaip Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos kraštotyros skyrius, kraštotyros muziejuje, organizacija „Panevėžys NOW“. Taip pat pasitelkti betarpiškų pokalbių metodą su buvusiomis įstaigų darbuotojomis Panevėžio „Ekrane“ ir mėsos kombinate. Nors nemažai industrijos istorijų nutrūko devyniasdešimtaisiais arba du tūkstantaisiais esminis klausimas yra ko iš buvusių industrijų galime pasimokyti šiandien? Besikeičiantys darbo santykiai tarp žmonių ir jų darbo įrankių, o kartu kintantis darbovietės suvokimas skatino menininkę rezidencijos metu kurti filmo scenarijų apie meilę mašinoms, santykius tarp žmonių ir jų darbo įrankių. Eksperimentinius ieškojimus ir pokalbius video formatu menininkė kartu su rankų darbo varškės spurgomis ekponavo Miesto mėsos kombinato valgykloje, o remiantis rezidencijoje įgytomis žiniomis tyrimą pristatė kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“.

Agnė Bagdžiūnaitė apie kūrybos procesą Panevėžyje: " Scenarijaus kūrimo rezidencijoje procesą sudarė Panevėžio mėsos kombinato valgyklos istorija. Po gamyklos bankroto daugelis pastatų buvo eliminuoti, nugriauti, bet išliko vienas administracinis pastatas arba pastatas skirtas rekreaciniams darbuotojų poreikiams išpildyti. Atsižvelgusi į šią istoriją ir apsilankiusi kelis kartus Zitos Tolvaišienės valgykloje, sužinojusi jos istoriją, susipažinusi su valgiaraščiu, buvusia valgyklos tvarka ir santykiais su kitomis maisto pramonės įstaigomis, nusprendžiau, kad viena iš scenarijaus scenų vyks valgykloje, todėl atrodė svarbu ten pristatyti savo kūrinį, kuris sąveikautų su aplinka ir socialiai atlieptų valgyklos aplinką. Neatsitiktinai į kūrinio pristatymą valgykloje buvo pasitelktas ir vaišinimo spurgomis momentas, norint pilnai integruoti atėjusius pavalgyti valgyklos klientus į meno kūrinį. Taip bent trumpam panevėžiečiai/tės pateko į filmo scenarijų. Valgyklos interjere pastebėjus televizoriaus ekraną su Zita Tolvaišiene nusprendėme, kad parodysime klientams savo sukauptus archyvus, iš jos pusės, ji man suteikė teisę parodyti jos sukauptą mėsos kombinate rastų fotografijų kolekciją, o aš rodžiau 2013 m. sukurtą video darbą, kuriame intensyviai reflektuojami praeities, sovietmečio, darbo santykių fragmentai. Kadangi mano praktikoje labai svarbi bendradarbystė, su Zita sukūrėme ir pristatėme visiškai naują netikėtą filmo scenarijų, kuriame sutelpa daugybė sluoksnių, o ypatingai šiandienos kartų konfliktas, paremtas ir tam tikra gamybos priemonių kaita."

Ievos Gražytės komentaras: "Tyrimo ištraukų pristatymas kombinato valgykloje nėra atsitiktinis. Intensyvių automatizacijos procesų paveikti darbo santykiai savo žmogiškumą apnuogina būtent pietų pertraukos metu, kurios nereikia efektyvumo nestokojantiems darbo įrankiams. Tai, kad uždarius kombinatą ir mašinoms nustojus ūžti, žmonės ir toliau renkasi čia pietauti ir bendrauti - pasakoja apie tikrąjį ilgaamžiškumą ir industrijų pokyčiams nepavaldžius procesus."

Kūrybinių dirbtuvių „Artimas miestas“ metu buvo pristatomi metodai, tyrinėjantys miesto žmonių istorijas, pristatant jas kaip miesto istorijos svarbią dalį. Ar gali žmogaus pasakojimas apie praeitį mums būti tikresnis nei ekspozicija muziejuje? Kodėl reikia dokumentuoti žmonių pasakojimus ir ką reiškia gyva žmonių istorija? Kokią tikrovę ji fiksuoja? Kaip mes patys galime kurti ar prisidėti kuriant kitokią miesto istoriją?
Dirbtuvėse dalyviai galėjo susipažinti su įvairiais metodais, kaip gali būti pristatoma miesto, gatvės, fabriko istorija remiantis gyvais žmonių pasakojimais. Dalyviai galėjo papasakoti savo darbo istorijas, nubraižyti, nupiešti darbovietės žemėlapį, ištirti jos sąsajas su pačiu miestu.