„Gyvenu mažame Bajorų kaime, šiaurės rytų Lietuvoje. Kiekvieną dieną pro virtuvės langą matau nedidelį miško plotą su mažu nameliu. Jis negyvenamas; gamta po truputį jį užvaldo, o drėgmė, grybelis ir vabzdžiai lėtai ardo jo sienas”, pasakoja Klaus Leo.
„1990 m., likus mažiau nei metams iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, mirė Kastutė. Ji išgyveno carinę valdžią ir tarpukario nepriklausomybės laikus – beveik visą savo gyvenimą praleido šiame žemės lopinėlyje, kuris jai niekada nepriklausė. Trečiajame dešimtmetyje jos dukters tėvas išvyko į Ameriką užsidirbti pinigų. Jis pažadėjo sugrįžti, bet taip niekada ir negrįžo. Tuo metu Kastutė su dukra gyveno pusiau apleistoje molinėje trobelėje, tačiau vieną vasarą ji sugebėjo parduoti pakankamai lazdyno riešutų ir uogų, kad nusipirktų naudotą pirties pastatą. Jį pervežė į jos gyvenamąją vietą, o Kastutė pati pavertė jį savo namais ir net savarankiškai įrengė kaminą.
Penktajame dešimtmetyje valdžia reikalavo, kad ji dirbtų kolūkyje, tačiau Kastutė atsisakė: „Jeigu jums trukdau, galite iškasti duobę prie mano durų ir aš pranyksiu.“
Dėl šio sprendimo jai niekada nebuvo leista prisijungti prie elektros tinklo. Kastutės atsisakymą dirbti kolūkyje sovietų sistema nubaudė atimdama „civilizacijos patogumus“ ir palikdama ją „gamtos globoje“.
Yra daugybė pasakojimų apie pasipriešinimą ir nepaklusnumą, ypač apie žiaurias bausmes žmonėms Sovietų sąjungoje. Kiekviena istorija nusipelno būti išgirsta. Dažnai tylūs maištai yra nepastebimi, tačiau jų „paprastumas“ leidžia lengviau susitapatinti su žmogaus istorija ir gali netgi priversti mus susimąstyti.
Kastutės istorija taip pat yra priminimas apie nepertraukiamą žmogaus gyvenimo ir orumo nepaisymą, kurį tęsia Rusijos režimas. Ji kelia klausimą, kiek šiuolaikiniai civilizacijos patogumai mums yra vertingi, ir kada gali ateiti ta riba, kai nepaklusimas ir pasirengimas susidurti su jo pasekmėmis taps būtinybe“.
Fotografijų ciklas „Kastutė” tyrinėja individo sprendimą nepaklusti represinei sistemai ir šio sprendimo pasekmes. Darbuose nagrinėjami nepaklusnumo motyvai ir aplinkybės, keliami klausimai, kas buvo Kastutė, kodėl ji pasirinko tokį kelią, ir plačiau – kas apskritai gali ar nesiryžta imtis veiksmų, vedančių į bausmę. Cikle taip pat nagrinėjama bausmės tema, ypač istorinis būdas bausti asmenis, atimant jiems galimybę naudotis civilizacijos patogumais ir paliekant juos „gamtos“ aplinkoje.“
Kūrinys „Kastutė“ buvo atrinktas „ISSP“ ir tapo „Futures! Photography“ programos dalimi.
Klaus Leo Richter (g. 1986 m.) – Austrijoje gimęs menininkas ir fotografas, gyvenantis Lietuvoje. Jo kūryboje tyrinėjama periferija, ypatingą dėmesį skiriant kultūriniams ir istoriniams hegemonijos pagrindams bei skirtumų tarp individų ar grupių formavimuisi. Naudodamasis fotografija ir tekstu, jis atskleidžia mažai pastebėtas, retai nagrinėjamas temas. Klausas yra įgijęs Tarptautinės plėtros bakalaurą Vienos universitete, Menų magistrą fotografijos ir medijų srityje Vilniaus dailės akademijoje bei baigęs „Ostkreuzschule“ fotografijos mokyklą Berlyne. Jo darbai eksponuoti įvairiose tarptautinėse solo ir grupinėse parodose. Su kūriniu „Kastutė“ jis buvo atrinktas tapti Europos platformos „Futures! Photography“ ir buvo vienas iš konkurso „Rotlicht“ festivalyje Vienoje, Austrijoje, laimėtojų, taip pat Rygos fotografijos bienalės apdovanojimo „Next 2025“ finalininkas. Projektą individualia menininko stipendija finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Austrų fotografo Klaus Leo Richter parodos „Kastutė“ atidarymas sausio 14 d. 18 val.
Klaus Leo Richter (b. 1986) is an Austrian-born artist and photographer living in Lithuania. His work focuses on the periphery, with an interest in the cultural and historical foundations of hegemony and the formation of difference between individuals or groups. Through photography and text, he sheds light on sparsely noted areas. He holds a BA in International Development from the University of Vienna, an MA in Media and Photography Art from Vilnius Academy of Arts, and completed the 'Ostkreuzschule' in Berlin. His works have been shown in solo exhibitions and in various group exhibitions internationally. With the work 'Kastute', he got selected to be part of the European platform 'Futures! Photography', and was one of the open call winners in 'Rotlicht Festival' in Vienna, Austria, as well as a finalist of the award 'Next 2025' at the Riga Photography Biennial. The project was financed with an individual artist stipend by the Lithuanian Council of Culture.
Project description - Kastute (2023–24)
I live in the small village, Bajorai, in the north-east of Lithuania. Each day, through my kitchen window, I see a small piece of forest with a tiny house. It is uninhabited; nature is taking over and it is slowly being decomposed by humidity, fungi, and insects.
In 1990, less than a year before Lithuania gained its independence from Soviet Russia, Kastute died. She had lived through Czarist rule and the times of independence between the two World Wars; Almost all of her life on this piece of land, which she never owned. The father of her daughter went to work to America in the 1930s. He promised to return with money, but never did. Back then, together with her daughter, she lived in a semi-derelict clay hut, but in one summer, she managed to sell enough hazelnuts and berries to afford a used smoke sauna, the building was carried to her living place and she turned it into her home, even built the chimney herself.
In the 1950ies the authorities demanded her to work in the collective farm, but she refused. She told them, 'If I’m an obstacle to you, you can dig a hole in front of my door and I will vanish.'
As a consequence, she was never allowed an electricity connection to her house.